Taip pavadintas žurnalistės Jolitos Jagminienės straipsnis kovo 27 d. publikuotas laikraštyje „Kauno diena“.

„Žemės ūkis – strateginė ekonomikos sritis. Žemdirbiai yra atsakingi, kad ekstremalios situacijos metu šalies gyventojai būtų aprūpinti maistu arba produktais maisto gamybai. Šiuo metu skelbiama, kad maisto rezervas yra formuojamas, kad su ūkininkais, perdirbėjais yra pasirašinėjamos produktų rezervavimo sutartys, tačiau paaiškėjo, kad ŪKININKAI NUO MAISTO REZERVO FORMAVIMO NUSTUMTI. Nors grėsmė dėl karo Ukrainoje jau skaičiuoja ketvirtus metus,  kol kas nėra sudaryta sutarčių dėl svarbiausių produktų karo metu – kruopų, grūdų, mėsos konservų ir t.t. – rezervavimo, paprasčiau sakant, jokio rezervo nėra“, – rašoma straipsnyje.

Jame kalbinama ir Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA)  direktorė Dalia Ruščiauskienė.

„Pasak jos kvietimas pasirašyti sutartis su grūdų perdirbėjais buvo atšauktas ir bus skelbiamas iš naujo. „Ankstesniame kvietime  buvo kviečiama rezervuoti įvairius grūdų perdirbimo produktus, kruopas, miltus ir panašiai, manome, kad ir kitame kvietime šie produktai išliks. Pati žaliava, pavyzdžiui, grūdai, mūsų žiniomis, kol kas neplanuojami įtraukti į rezervą“, – sako D. Ruščiauskienė.

LGPPA vadovės teigimu, susitikimuose su Žemės ūkio  ministerijos atstovais buvo teigiama, kad bus lengvinamos rezervui skirtų produktų saugojimo sąlygos, t. y. nebus reikalaujama produktus saugoti, jie galės būti apyvartoje. Tai būtų palengvinimas, jei tai liestų nuolat gaminamus produktus, tačiau ne visi produktai gaminami nuolat, todėl tokiu atveju pagamintus produktus vis tiek reikėtų sandėliuoti, kad esant poreikiui būtų galima juos perduoti pagal sutartyse numatytas sąlygas.

„Mūsų asociacijai priklausančios  įmonės dalyvavo viešuosiuose pirkimuose ir teikė savo pasiūlymus, kodėl jie nebuvo priimti ir nebuvo pasirašytos sutartys – tai galėtų pakomentuoti atsakingos institucijos, – sako D. Ruščiauskienė. – Efektyviausias maisto rezervo užtikrinimo sprendimo būdas  – pirkimas numatytų produktų, kurie esant poreikiui būtų panaudojami pagal paskirtį, tačiau suprantame, kad tai brangus ir bent kol kas nesvarstomas būdas, todėl dėl gamybos sezoniškumo, mažo produktų kiekio rinkoje ar pan. kitų sektorių įmonės vangiai dalyvauja minimuose konkursuose.“