Sorry, this entry is only available in Lithuanian. For the sake of viewer convenience, the content is shown below in the alternative language. You may click the link to switch the active language.

Šiomis dienomis Lietuvai derinant leidimus eksportuoti grūdus į JAV, gautas už tai atsakingos JAV Žemės ūkio departamento raštas, kuriame teigiama,  kad Lietuva turi užtikrinti, jog kviečių augintojai naudoja sertifikuotą sėklą, iš kurios užauginti kviečiai galėtų būti skirti eksportui į JAV.  Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija jau kelerius metus kelia klausimus, kodėl sprendimų priėmėjai negali užtikrinti, kad visi ūkininkai deklaruotų, ką pasėjo ir kad kuo daugiau sėtų sertifikuotos sėklos, kaip tai daroma kitose žemės ūkį vystančiose valstybėse.

Svarbu ne tik Lietuvai, bet ir šalims, kur eksportuojami lietuviški grūdai 

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) prezidentas Karolis Šimas sako, kad šio sektoriaus pastabų ir rekomendacijų žemės ūkio ministerija negirdi, nors viešumoje giriasi einanti žaliojo kurso ir sveikesnės produkcijos keliu.

Pavyzdžiui, iki šiol neaišku ir niekas negali konkrečiai pasakyti, kas Lietuvoje auginama. Nors ministerija yra žadėjusi, kad 2021 metai bus paskutiniai, dar iki šiol ūkininkams nėra prievolės deklaruoti sėjamas veisles.

Pasak K. Šimo, tai turi neigiamų pasekmių tiek eksportuotojams, tiek šalies perdirbėjams.

„Kas gali paneigti, kad Lietuvoje nėra auginamos veislės ne iš registro ir ar neauginami genetiškai modifikuoti augalai?“ –  klausia K. Šimas.

Pasak jo, asociacija sulaukia vis daugiau klausimų iš perkančių lietuviškus grūdus užsienio įmonių atstovų.

„Lietuvoje auginamų veislių deklaracijas nagrinėja perkančiosios organizacijos, malūnininkai, jie kelia klausimus asociacijai, ką jūs auginate ir kodėl pas jus nėra atsekamumo. Jiems neaišku, kodėl Lietuvoje deklaracijose nurodomos nežinomos veislės “, –   sako LGPPA prezidentas.

LGPPA prezidento teigimu, žemės ūkio ministerija neprisiima jai tenkančios atsakomybės, nors ne kartą yra žadėjusi tai padaryti.

„O atsakymas, kad to daryti negali, nes sistemos pokyčių gali nesuprasti serveriai, kelia šypsenas, ypač prisiminus skandalą, kuomet paaiškėjo, jog ministerijai pavaldi įstaiga naudojo serverius bitkoinams išgauti“, –  teigia K. Šimas.

Ministerija netesi pažadų

Kaip pernai pavasarį viešai skelbė pati žemės ūkio ministerija, tik 2021 metais pareiškėjams, deklaruojantiems kvietrugius, kviečius, miežius, avižas, rugius, rapsus, lubinus, pupas, žirnius, kurių bendras plotas yra 30 ha ir daugiau, ir (arba) bulves, kurių bendras plotas yra 10 ha ir daugiau, paliekama galimybė nurodyti auginamą augalų veislę kaip „nežinoma“. Atsižvelgiant į tai, augalų veislių klasifikatorius papildytas Europos veislių katalogo augalų veislėmis. LGPPA drauge su Lietuvos sėklininkystės asociacija jau sudėliojo katalogą, kurį tereikėtų padaryti prieinamą ūkininkams. Šiemet, kaip ir pernai, fiksuota, kad apie 40 proc. pasėlius deklaruojančių pareiškėjų nurodo nežinantys, kokią augalų veislę augina, nors veislių klasifikatoriuje yra arti 1 000 veislių. Taigi beveik 700 tūkstančių hektarų Lietuvoje auga „nežinomi“ grūdai. Iš beveik 949 tūkst. hektarų bendro pasėto kviečių ploto daugiau kaip pusė, t.y. 503 tūkst. ha nurodyta veislė kaip nežinoma arba tiesiog nenurodyta visai.

„Taip žemdirbiai siekia išvengti selekcinio užmokesčio mokėjimo, kuris nesiekia  3 eurų už hektarą.  Arba ūkiai nurodo tokią veislę, kuriai jau nebetaikomas selekcinis užmokestis. Arba auginama tai, kas Lietuvoje draudžiama.  Visais šiais atvejais neaišku, kas užauginama, nes sėjama ne tai, kas nurodoma deklaruojant“,  – sako LGPPA prezidentas ir stebisi, kad žemės ūkio ministerija viešumoje deklaruojanti skaidrumą, palieka prielaidas sukčiauti.

„Lietuvoje visuomenė subrendusi suvokti autorių teises, sutinka mokėti kūrėjams jiems priklausančius mokesčius. Tačiau tuo pat metu stebina žemės ūkio ministerijos nuomonė, kad ūkininkai gali deklaruoti arba nedeklaruoti sėjamas veisles pasirinktinai ir valstybė tokiu būdu visiškai nededa pastangų, kad selekcininkams, kurie prie veislių dirbo dešimtis metų, būtų už tai atlyginta. Kaip tai turi suprasti ūkininkai – kai dalis ūkininkų sąžiningai deklaruoja veisles ir sumoka mokesčius, o kita dalis pasirenka nemokėti?“ – klausia K.Šimas.

Pasak jo, surenkant tik dalį selekcinio mokesčio Lietuva selekcininkams tampa vis mažiau patraukti rinka naujos veislėms. Tad ateityje bus vis sunkiau gauti tinkamas Lietuvos sąlygoms veisles. Lietuva yra šiaurės regiono valstybė ir negalima užmiršti, kad geras žiemkentiškumas yra vienas iš svarbiausių faktorių renkantis veislę. „Trumpa vegetacija, lyginant su kitomis Europos šalimis, mus daro išskirtine rinka, kuri reikalauja veislių išskirtinumo. Stebint žalio kuro tendencijas galima matyti augalų apsaugos produktų mažėjimą, o tai atsilieps augalo sveikatingumui ir, žinoma, derliui“, –  sako jis.

Norint to išvengti, reikia veislių, kurios būtų atsparesnės ligoms ir išlaikytų aukštą derlingumą jas mažiau apsaugant purškimo metu. Visi šie faktoriai susideda į veislės savybes, už kurias atsakingas selekcininkas. Mums reikia mūsų klimatui pritaikytų veislių, kurios galėtų užtikrinti ūkio stabilumą.

Asociacija pati  rūpinasi veislėmis ir tyrimais

Šie metai bus treti, kai asociacija savo lėšomis tikrina populiariausių kviečių veislių kepimo savybes.  „Jau greitai gausime mūsų pačių tęstinių laukų mėginių rezultatus apie miltų kokybę ir rodiklius, svarbius vartotojui. Asociacija pati imasi vaidmens, atrenkant geriausias veisles, reikalingas tiek Lietuvos rinkai tiek kitų šalių  malūnininkams.  Tačiau prie vieningos, strategiškai svarbią misiją atliekančios sistemos, turi prisidėti ir sprendimų priėmėjai – atsakingos šalies institucijos.“ –  sako K. Šimas.

Pasak jo, chaosas ir ilgalaikės strategijos nebuvimas šalies žemės ūkio politikoje jau yra ne tik kad nenaudingas, bet ir žalingas. Jei žemės ūkio ministerija įsiklausytų į sektoriaus pastabas ir ištaisytų savo klaidas, situacija ženkliai pasikeistų ir Lietuvoje užauginti grūdai ne tik sėkmingai konkuruotų su kitomis šalimis, bet ir perdirbamąją pramonę pasiektų stabilesnės kokybės.

Problemos nesibaigia – žemės ūkio ministerija nusprendė tiesiogiai neskatinti sertifikuotos sėklos įsigijimo

Kalbėdamas apie kokybę, K. Šimas pabrėžia, kad jai ypatingai svarbią reikšmę turi sertifikuota sėkla. Bet ministerijos sprendimu, šie metai yra paskutiniai, kada skiriama tiesioginė parama jos įsigijimui.

„Deja, pastaruoju metu kai kurie valstybės institucijų sprendimai yra keisti ir nesuprantami“, – sako LGPPA prezidentas. Pasak jo, būtent tokio pobūdžio valstybės parama (sertifikuotos sėklos įsigijimui) yra pigiausias būdas pasiekti žaliojo kurso tikslus – iš vienos pusės padedant ūkininkui sumažinti investicijas derliui užauginti, iš kitos pusės – užtikrinant vartotojo teisę gauti grynesnį produktą ir mėgautis švaresne gamta. Iš sertifikuotos sėklos užaugintas derlius turės mažesnę tikimybę būti apsikrėtęs kenksmingomis piktžolių sėklomis, kitais  mikroorganizmais, o užaugintų kviečių kokybė tiks tiek miltų gamintojams Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Tai patvirtina ir Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų atlikti tyrimai.

Sertifikuota sėkla turi ir daugiau privalumų, kurie leidžia ūkininkui uždirbti daugiau: sertifikuotos sėklos gerai išvalytos, frakcionuotos, kokybiškai išbeicuotos. Jos yra pirmo arba antro atsėlio, todėl yra „šviežesnių“ genų. Sertifikuotų sėklų sertifikate nurodomi sėklų masė ir daigumas, todėl lengviau paskaičiuoti sėjos normą ir pasėlių tankumą.

„Parama sertifikuotos sėklos įsigijimui ir taip buvo per maža. Manytume, kad valstybė turėtų būti suinteresuota kokybe ir negailėti priemonėms, kurios ją didintų“, –  teigia LGPPA prezidentas.

LGPPA informacija