Sorry, this entry is only available in Lithuanian. For the sake of viewer convenience, the content is shown below in the alternative language. You may click the link to switch the active language.

Dėl prasidėjusio karo Ukrainoje Europos Sąjunga (ES) pasiryžo dar labiau skatinti žaliosios energijos transformaciją. Tokiu būdu ketinama pasiekti strateginių tikslų – drastiškai sumažinti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro importo, spręsti klimato kaitos problemas ir suvaldyti įsibėgėjusią infliaciją. Karas Ukrainoje Lietuvai taip pat suteikė šansą žaliajai transformacijai, bet ar sugebėsime juo pasinaudoti?

Prasidėjus karinei invazijai į Ukrainą, ES suprato, kad yra itin priklausoma nuo rusiškų energetinių resursų, už kuriuos gautais pinigais Rusija finansuoja karinę agresiją. Siekdama mažinti šią priklausomybę, Europos Komija patvirtino „REPowerEU“ planą, kuriame  keliamas tikslas iki 2030 m. visiškai atsisakyti energetinių resursų iš Rusijos.

Kita vertus, net ir pakeitus rusišką iškastinį kurą importu iš kitų šalių, ES yra labai priklausoma nuo išorinių naftos ir dujų tiekėjų. „Eurostat“ duomenimis, 2020 metais iš trečiųjų šalių importavo 96,2 proc. visos sunaudotos naftos ir 83,6 proc. gamtinių dujų.

Analitikų teigimu, vienintelė reali alternatyva Europai padidinti energetinę nepriklausomybę yra savos energetikos skatinimas, didžiausią dėmesį skiriant atsinaujinantiems energijos ištekliams. Tokiu būdu prisidedama prie Europos Žaliojo kurso tikslo – iki 2030 m. sumažinti šiltnamio dujų emisiją bent 55 proc., o 2050 m. pasiekti visišką ekonomikos neutralumą klimatui.

Dar vienas svarbus motyvas mažinti iškastinio kuro naudojimą – kainų didėjimas. Prognozuojama, kad metinė infliacija euro zonoje 2022 metais pakils iki rekordinių 7,5 proc. ir neigiamai paveiks gyventojų perkamąją galią ir ekonomikos plėtrą.  Pasak Europos centrinio banko (ECB) ekonomistų, kainų augimą paskatino smarkiai išaugusios gamtinių dujų ir naftos kainos – šį reiškinį ECB pavadino „fosilinfliacija“. Pasak ekonomistų, fosilinfliacija yra nevaldoma, nes aukštos iškastinio kuro kainos turi didelę įtaką kitų prekių ir paslaugų kilimui. Todėl efektyviausias būdas sumažinti „fosilinfliacijos“ įtaką yra žaliosios energijos išteklių plėtra. Skirtingai nei iškastinis kuras, „žalioji infliacija“ nėra skausminga ir lengviau suvaldoma.

Lietuvai atsivėrė galimybių langas

ES žalioji transformacija suteikia daug galimybių Lietuvai perorientuoti savo energetiką – išnaudojant atsinaujinančių išteklių potencialą. Pasak Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus, opiausia situacija šiuo metu yra transporto sektoriuje, kuriame dominuoja naftos produktai.

Pavyzdžiui, pagal atsinaujinančių energijos išteklių sunaudojimo rodiklius transporto sektoriuje pernai tarp visų ES šalių Lietuva užėmė priešpaskutinę – 26-ąją vietą.  „Direktyvos įsipareigojimų nevykdymas gali brangiai kainuoti – pavyzdžiui, Lietuvai gali tekti pirkti kvotą iš direktyvos tikslus viršijančių šalių“, – teigė M. Nagevičius.

Pasak Biodegalų asociacijos viceprezidento Jurgio Polujansko, siekiant paskatinti žaliosios energijos proveržį transporte, Lietuvai reikia išnaudoti visas galimybes – nuo elektromobilių plėtros, biometano ir žaliojo vandenilio panaudojimo, o taip pat sudaryti sąlygas vartoti daugiau biodegalų.

„Biodegalų skatinimas yra greičiausia ir lengviausiai įgyvendinama priemonė mažinti naftos naudojimą transporte ir didinti energetinę nepriklausomybę bei spręsti klimato kaitos problemas. Be to, skatindami biodegalų naudojimą remiame vietos žemės ūkį ir pramonę“, – pažymėjo J. Polujanskas.

Nauda akivaizdi

Pašnekovas taip pat pažymėjo, kad remiantis Energetikos ministerijos prognozėmis, 2030 m. Lietuvoje automobiliai su vidaus degimo varikliais sudarys beveik 85 proc. viso šalies autoparko, tad norint mažinti naftos produktų vartojimą, biodegalai lieka vienintelė reali alternatyva.

Pasak Biodegalų asociacijos viceprezidento, vis daugiau šalių pradeda diskusijas dėl didesnės biopriedų įmaišymo dalies į degalus. Neseniai JAV pirmoji ryžosi priimti sprendimą padidinti etanolio dalį benzine nuo 10 proc. iki 15 proc.  Šiuo žingsniu JAV siekiama sumažinti infliacijos poveikį gyventojams. Dėl didesnės biodegalų dalies gyventojai vienam degalų galonui išleis 30 centų mažiau. Vidutiniškai vienam namų ūkiui per mėnesį tai lems 200 dolerių mažesnes išlaidas transporto reikmėms.

Naudojant biodegalus sprendžiamos ir klimato kaitos problemos, pavyzdžiui, benzine naudojamas bioetanolis į aplinką išmeta iki 75 proc. mažiau anglies dvideginio nei mineraliniai degalai. Beje, etanolio išskiriamą anglies dvideginio dalį sugeria pasėliai, kuriuose auginama žaliava tam pačiam etanoliui pagaminti. Galiausiai, vietinių biodegalų gamyba nesukelia deforestizacijos problemos, kai gaminant biodegalus iš palmių aliejaus yra masiškai kertami atogrąžų miškai.

Maistas ar degalai: problema, kurios nėra

Dėl sparčiai didėjančių trąšų kainų ir prekybos sutrikimų karas Ukrainoje sukėlė nerimą žemės ūkio maisto produktų sektoriuje dėl aprūpinimo maistu. Viešojoje erdvėje pasirodė kritikos, esą dėl maisto stygiaus reikia apriboti biodegalų, gaminamų iš maistinių žaliavų, naudojimą.

Maisto stygiaus problemą jau sukritikavo Europos Komisijos viceprezidentas Fransas Timmermansas, pareiškęs, kad tai „logistikos ir finansų, o ne maisto prieinamumo problema“. „Mūsų piliečiai jau siaubingai nerimauja dėl daugybės dalykų. Todėl nepridėkime  papildomų problemų, kurių nėra“, – apibendrino jis.

Pasak Biodegalų asociacijos viceprezidento J. Polujansko, visuomenėje sklando daug gandų, esą dėl grūdinių kultūrų panaudojimo biodegalams pasaulyje trūksta maisto, kyla maistinių žaliavų kainos.

Tačiau faktai rodo, kad taip nėra. Biodegalams gaminti naudojami pašariniai grūdai,  kurių kokybė netinka maisto gamybai.

ES vos 2,2 proc. dirbamos žemės naudojama žaliavos biodegalams auginimui. Galiausiai, kainų statistika rodo, kad nėra koreliacijos tarp biodegalų ir maisto kainų svyravimų – net ir biodegalams pabrangus, maisto kainos nebūtinai seka paskui.

Lietuvoje maisto stygiaus problemos apskritai nėra, nes šalyje vidutiniškai užauginamas 7–8 mln. tonų grūdų ir rapsų derlius. Apie du trečdaliai šio kiekio eksportuojama, o šalyje perdirbama tik apie 1,6 mln. tonų. Biodegalų pramonė, kasmet perdirba apie 0,42 mln. t grūdų ir rapsų.

Plačios galimybės

J.Polujanskas taip pat pabrėžė, kad priešingai nei tvirtina kritikai, biodegalų pramonė padeda spręsti maisto kainų problemą. Biodegalų gamybos metu likę šalutiniai produktai naudojami gaminti baltyminiams pašarams, kurių rinkoje šiuo metu trūksta.

Be to, iš biodegalų gamybos atliekų gaminamos organinės trąšos, kurios nenualina dirvožemių ir yra gera alternatyva ženkliai pabrangusioms mineralinėms trąšoms, kurių kainos per metus Lietuvoje išaugo net 2-3 kartus.

Lietuvai planuojant spartinti biometano ir žaliojo vandenilio proveržį, reikės daugiau žaliavos šių energetinių resursų gamybai. Pirmos kartos biodegalų pramonė užtikrintų pakankamą organinių atliekų kiekį jų gamybai.

„Reikia suprasti, kad gaminant biodegalus galime kurti tvarią pridėtinės vertės grandinę, papildomai gaminti skirtingus gaminius. Pavyzdžiui, koronaviruso pandemijos metu sugebėjome perorientuoti gamybą ir pasiūlyti rinkai pakankamą kiekį dezinfekcinio skysčio, kurio tuo metu labai trūko, o kaina buvo smarkiai išaugusi“, – pažymėjo J. Polujanskas.